Jau kuris laikas į ofisą žiūriu kreivai. Taip, man labai patinka turėti erdvę darbui, bet, kad tai būtų tik 4 sienos – senokai užmiršau. Tiesiog vieni darbai lengviau pasidaro ankštoje 2 x 2m būdelėje, o kiti – ant miesto suoliuko. Kartais norisi gyvo kontakto, bet tuo pačiu itin vertinu ir galimybę dirbti nepriklausomai, išnaudojant asinchroninę komunikaciją.
Pamenu, kai 2017 ar 2018 m. per svarbiausius one on one pokalbius „Kavos Draugo“ marketingo komandą kviesdavau pasivaikščioti Kauno gatvėmis, vertinimų sulaukdavau įvairių. Vėliau esu vykdęs darbuotojų atrankas vaikštant Klaipėdos senamiesčiu, o kažkuriuo metu itin produktyviai dirbdavosi tarp 4:30 - 6:00 ryto, tad darbo kampas buvo įsisukę ir ant namų sofos. Žodžiu, keičiantis aplinkybėms, keičiasi ir mano įpročiai, tačiau galiausiai tame nuolatiniame pokytyje matau gerokai daugiau vertės nei stacionarioje pozicijoje.
Kadangi artimiausiu metu su „Adeo Web“ kraustysimės į Vienybės aikštėje įsikūrusį BLC, nusprendžiau pasukti smegenis ir pagalvoti: O kas būtų, jei šis ofisas taptų šiek tiek kitokiu – atviresniu ir išeinančiu iš įprastų biuro rėmų?
Susitikimai, standup’ai ir asmeniniai pokalbiai
„Karantinas baigėsi, šlovė karantinui“ – tokia mintis susiklijavo galvoje po to, kai pandemija gerai praplėtė mąstyseną ir akiratį dėl darbo distributed ar hibridiniu būdu. Dabar jau tapo natūralu, kad dalis komandos susitikime bus online, o dalis vietoje. Mėgstu judėjimą, tad aplink BLC su kolegomis sudėjome keletą galimų maršrutų skirtingų tipų pokalbiams:
±15 min: Daily standups, status updates ir pan
±30-45 min: Call, QA, 1:1
±60 min: Dive Deep sessions
Telefono būdelės mieste
Visgi, kartais tam tikriems darbams prireikia mažiau judraus būvio ir ramesnės aplinkos. Ne bėda, štai keletas idėjų tiek po stogu, tiek po atviru dangumi.:
Kavagėrio vietos
Dažnam darbinė ryto rutina prasideda nuo kavos (arbatos) puodelio ofise. Kaip šioks toks kavos kultūros puoselėtojas, džiaugiuosi tuo. Visgi, šiltasis periodas pas mus trumpokas, tad labai rekomenduoju keletą atsitiktinių rytų nekaltai sau pameluoti, kad gyvename Italijoje, o ne Lietuvoje. Tuomet vietoje ofiso kavos stabtelėti ir prisėsti jaukioje kavinėje, gal net su visa savo komanda. Štai keletas smagių vietų aplink, kurių dalis duris atveria dar prieš prasidedant darbo dienai:
Pietūs, greičiausiai, yra viso atskiro teksto vertas objektas. Čia galima kalbėti ir labai aptakiai iš, komandos ryšiu mezgimosi perspektyvos, ir gerokai žmogiškiau – apie folklorinį ofiso buiteką renkantis šiandienos vietą, maisto užsakymo niuansus ir kt. Visgi šį kartą orientuokimės tik į subjektyviai ir eklektiškai atrinktas vietas, kurias galima pasiekti per 10-15 min nuo BLC pėsčiomis. Mes mėgstame:
Aišku, gerai suprantu, kad tokiais alternatyviais būdais visuomet dirbti nepavyks. Dažnai reikia tiesiog tos patogios biuro kėdės, Macbooko ir ausinių. Visgi, kartais save išspirti iš banaliosios komforto zonos tiesiog smagu, o kartais tai net būtina, kad smegenys aktyvuotųsi ir prisipildytų naujų minčių bei požiūrio kampų.
Pavyzdžiui, kovą, su kolegomis darėme žingsnių iššūkį. Jo eigoje su Marčiu ir Vėja nusprendėm paeksperimentuoti ir į darželį eiti pėsčiomis. Pagalvojome, kad bus ir man į darbą pakeliui, ir tik 2 km. Žodžiu, win-win. Realybė tokia, kad tiek pėsčiomis, tiek paspirtukais su vaikais tie du kilometrai trunka beveik valandą. Vakare – apie 2! Kodėl tiek – iliustracija žemiau.
Bet vieną rytą Martis pasiūlė važiuoti autobusu. Nekalta mintis, kuri leido per pastarąjį mėnesį ištrūkti iš rytinio automatizmo prie vairo ir automobiliu prasukti mažiau nei 100 km per mėnesį. O be to: prabusti, apsidaryti, gauti velnių nuo vairuotojo, nespėti į autobusą, įlipti ne į tą troleibusą, permirkti lietuje prie stotelės ir, pamiršus tikslą, važiuoti tiesiog ten kur, veda dar neišbandytas maršrutas.
